Krepšelis 0.00 Eur

Bruno Ferrero

 

Bruno Ferrero - gimė 1946 Italijoje. Būdamas 17 metų įstojo į saleziečių draugiją. Baigus saleziečių seminariją Turine 1974 metais buvo įšventintas kunigu. Po įšventinimo, dirbo su jaunimu. Nuo 1988 dirbo leidykloje Elledici. Ferrero rašytojo darbas yra susijęs su švietimo ir šeimos temomis. Rašytojas taip pat išleido keletą knygų apsakymų vaikams ir jaunimui, kurie buvo išversti į keletą Europos kalbų.

Rašytojo kūriniai: „Rožės dvelksmas“, „Naujos istorijos“, „Kitos istorijos“, „Mes turime sparnus“, „Gyvenimas - tai visa, ką turime“.


Bruno Ferrero mintys:

  • Gyvenimas - ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tučtuojau. Gyvenimas - tai visa, ką turi. (Bruno Ferrero)
  • Kartais Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus. (Bruno Ferrero)
  • Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, būti tiesiog kartu. (Bruno Ferrero)
  • Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pats pirmas sutinka tave su šypsena. (Bruno Ferrero)
  • Gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir tai – stebuklas. Tačiau ir prie stebuklų priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas lapas. (Bruno Ferrero)
  • Gyvenimas turi prasmę tik tada, kai kas nors jį išklauso. Pati didžiausia dovana, kurią galime padovanoti kitam žmogui – tai nuoširdžiai jį išklausyti. (Bruno Ferrero)
  • Neklausk vėjo, kodėl tave atnešė čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk. Kažkam tu esi žinia. (Bruno Ferrero)
  • Panašiai yra per kiekvieną susitikimą. Kiekvienas vyras ar moteris, besidalijantis su mumis gyvenimu, dovanoja mums brangius lobius. Ir dažniausiai jų nepastebime. (Bruno Ferrero)
  • Patys švelniausi ir patys liūdniausi gyvenime žodžiai: „Koks nuostabus buvo gyvenimas! Tik gaila, kad per vėlai tai supratau.“ (Bruno Ferrero)
  • Jei šalia tavęs kas nors kenčia, verk kartu su juo. Jei kas nors laimingas, juokis. Meilė žiūri ir mato, klauso ir girdi. Mylėti – tai dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe. Kas myli, savyje randa neišsemiamą sugebėjimą guosti ir stiprinti. Esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę. (Bruno Ferrero)
  • Esame pernelyg įpratę viską parduoti ir pirkti, tad kartais nepajėgiame įsivaizduoti, jog gali būti ir „neįkainojamų“ dalykų. (Bruno Ferrero)
  • Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas. (Bruno Ferrero)
  • Esti vienintelis būdas išspręsti problemą: su ja susigrumti. (Bruno Ferrero)
  • Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam. (Bruno Ferrero)
  • Išgelbėti pasauliui reikia, kad bent vienas to norintis žmogus tai pradėtų. (Bruno Ferrero)
  • Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką. (Bruno Ferrero)
  • Laimės paslaptis – tai sugebėjimas gerėtis visais pasaulio stebuklais. (Bruno Ferrero)
  • Pati svarbiausia mūsų užduotis – neleisti augti mūro sienai savo širdyje. O ypač saugotis, kad netaptume akmeniu kitų sienose. (Bruno Ferrero)
  • Mylėti - tai dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe. (Bruno Ferrero)
  • Svarbu ne tai, kad esame labai užsiėmę gausybe darbų, bet kodėl esame užsiėmę. Bitę visi giria; uodą daužo mušekliu. Pusę gyvenimo tik ir ieškome, kaip sunaudoti laiką, kurį taip skrupulingai taupome. (Bruno Ferrero)
  • Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. (Bruno Ferrero)
  • O kai užklumpa sunkumai ir išbandymai, atmink, kas esi: tu - ypatingas, Dievas ir aplinkui esantys žmonės tave labai myli. (Bruno Ferrero)
  • Gerai matome tik širdimi. Turėtume ja geriau pasikliauti. (Bruno Ferrero)
  • Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Ant visų prilipdyta etiketė: Elgtis rūpestingai, naudotis atsargiai, dūžtanti prekė". (Bruno Ferrero)
  • Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. (Bruno Ferrero)
  • Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė: - Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus. Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį. - Bet... - kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų? - Aš juos ir pašalinau, - atsakė Imperatorius. - Padariau juos savo draugais! (Bruno Ferrero)
  • Žmonėse mes randame tai, ko ieškome. (Bruno Ferrero)
  • Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: – Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą, kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko: –Supratau!... (Bruno Ferrero)
  • Plačiai pasklidusi mintis nebūtinai yra protinga. (Bruno Ferrero)
  • Šypsena – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo širdis yra namie. (Bruno Ferrero)
  • Kasdieniai darbai veja amžinybės tinklą. Kiekviena diena – tai nauja jo akis. Gal ir nesinori apie tai galvoti, bet žūklės metas ateis ir jos sėkmę lems tavo šiandienos triūsas. (Bruno Ferrero)