Buvimas čia ir dabar – tikroji laimės paslaptis

Dažnai pasakojama viena budizmo istorija apie tai, kaip svarbu gyventi čia ir dabar. Papasakosiu ir aš jums šią istoriją.
Keletas mokinių nuėjo savo mokytojo paklausti, kodėl jis visuomet toks laimingas ir patenkintas. Jie taip pat labai norėjo tapti tokiais pat laimingais, kaip ir jų mokytojas. Ir štai ką mokytojas jiems atsakė: „Kai aš guliu, tai guliu, kai keliuosi tai keliuosi. Kai einu, tai tik einu. Kai sėduosi, tai tik sėduosi. Kai valgau ir geriu, tai tik valgau ir geriu. Štai tokia manosios laimės paslaptis.
Nustebę mokiniai susižvalgė, nes visai ne tokio atsakymo tikėjosi, ir jo paprasčiausiai nesuprato. Vienas iš jų sukaupė drąsą ir vėl kreipėsi: „Mokytojau, mes viską darome kaip jūs. Mes miegame, einame, valgome, geriame. Tačiau anaiptol nesame tokie laimingi, kaip jūs. Tad kur ištiesų slypi jūsų paslaptis?“ Mokytojas dar kartą viską pakartojo. Mokiniai šiek tiek pasipiktino išgirdę vėl tokį patį jo atsakymą ir jau norėjo eiti, bet mokytojas tada dar pridūrė: „Žinoma, jūs taip pat gulite ir taip pat einate. Jūs taip pat valgote ir taip pat geriate. Bet tuo metu, kai gulatės, jau galvojate apie kėlimąsi. Tuo metu, kai keliatės, jau mąstote, kur eisite, o kai einate, jau klausiate savęs, ką valgysite ir gersite. Taigi jūsų mintys visą laiką yra kitur, o ne ten, kur šiuo metu jūs patys esate. Bet juk gyvenate dabar. Įsigilinkite į dabarties akimirką ir tada galėsite BŪTI TIKRAI LAIMINGI.

Taigi, manau jau ir jūs supratote, kaip svarbu ne tik būti čia ir dabar, o ir gyventi čia ir dabar. Gi neveltui Artūras Šopenhaueris - vienas garsiausių XIX amž., filosofų rašė: „Kiekviena diena yra mažas gyvenimas, kiekvienas pabudimas ir kėlimasis yra tarsi nedidelis gimimas, o kiekvienas gaivus rytas – trumpa jaunystė“.
Ir taip ištiesų, pabudus su nauja diena, prasideda ir naujas gyvenimas. Kas buvo vakar, išėjo visiems laikams, o kas bus rytoj yra tik mūsų susikurta fikcija.
Negalima nė vienos sekundės grąžinti ir lygiai taip pat nė vienos sekundės gyventi ateityje. Į mūsų praeitį durys visiems laikams jau uždarytos, o į mūsų ateitį durys dar tebėra užrakintos. Tad neverta kapstytis praeities pelenuose ir dūsauti dėl prarastų galimybių, kaip ir neverta skubinti įvykių, norint kuo greičiau įgalinti ateities vizijas. Blaškydamiesi tarp praeities ir ateities, nebegalite tvirtai stovėti ten kur dabar esate. O tai ir yra svarbiausia laimės sąlyga.

Žaneta Norr