Krepšelis 0.00 Eur

Šeši slovikučiai

Šeši slovikučiai


Mielieji, praėjusią savaitę išgyvenau tokį šoką ir pažeminimą, kad man liko du keliai: arba susitaikyti, arba KAŽKO imtis. Aš nusprendžiau imtis, ir iš rūsio parsinešiau šešis slovikučius.


Žodžiu, mano draugė buhalterė, amžinai mus su Adomu kaltinanti finansiniu neišprusimu, prispyrė mane nueiti į finansinio raštingumo mokymus. Šįkart sutikau, nes po euro kažkaip pradėjome visiškai nebesudurti galo su galu, tik nesupraskite manęs teisingai. Iš kito miesto atvykęs sėkme švytintis lektorius (nežinau, gal jie kokią aukso dulkių pudrą naudoja, ar ką) mus turėjo pamokyti finansinio raštingumo, investavimo gudrybių ir panašiai.


Tai dabar ir įsivaizduokite... Sėdžiu aš nieko neįtardama, kaip rimta investuotoja (tamsiai mėlyna suknelė, ruda skarutė su taškučiais, bateliai) ir girdžiu lektorių prašant pakelti rankas, kas save priskiria viduriniajai klasei. Kiek pasvarsčiusi, kad objektyviai į turtinguosius su Adomu mes gal ir netelpame, užtikrintai pakėliau ranką, kaip ir didžioji dalis auditorijos. Vis tik abu su aukštaisiais, turim darbus, namus, du automobilius.


Tada lektorius paprašė pakelti rankas, kas save laiko turtingais. Pakėlė koks dešimt žmonių, tarp jų ir mano draugė buhalterė, nors nemanau, kad jie geriau gyvena nei mes su Adomu, nebent banke santaupų turėtų. Tuomet dar paprašė pakelti rankas, kas laiko save vargšais (nesąmonė, visi pasijuokėme, rankų niekas nekėlėme).


O tada lektorius įsijungė žavią šypseną ir paaiškino, kad mūsų pasiskirstymas visiškai atitinka oficialiąją statistiką (linkt linkt), nes iš tiesų viduriniajam sluoksniui save priskiria apie 62 procentai lietuvių (linkt linkt). Viduriniajai klasei, vis dar šypsodamasis tęsė lektorius, priskiriami tie, kas į rankas gauna bent 1500 eurų, arba 1200 vienam šeimos nariui (tik keli linkt), gali sau leisti įsigyti naują automobilį iš salono (vienas linkt, ir tai, matyti, lizingu), turėti galimybę dukart per metus kažkur keliauti (kažkur, tai į kolektyvinį sodą, cha) ir visada atsidėti atsargai. Yra normalu, tęsė lektorius, kai šalyje viduriniajai klasei priskiriama apie 30-40 procentų gyventojų, Švedijoje, pavyzdžiui, 50 procentų, o Lietuvoje (pauzė kraują stingdančioje tyloje) viduriniajai klasei save galėtų priskirti vos 10 procentų gyventojų (kapų tyla).


Ne tik aš, bet ir visa salė, tą akimirką buvome pažeminti į vargšų klasę ir dar už tai turėjome susimokėti. Baisu. Jutau, kaip pradėjo kilti spaudimas, bet kai pamačiau greta nejaukiai besimuistančią ir kažką įnirtingai kalkuliuojančią mano dalykiškąją buhalterę, suokalbiškai, kaip vargšė vargšei (iš aukštybių kristi dar skaudžiau), nusišypsojau, atseit, suprantu tave, brangioji.
Kai Adomas grįžo namo ir murkdamas paklausė, kas vakarienei, aš jį maloniai pakviečiau į virtuvę, kur ant stalo stovėjo dailiai išrikiuoti šeši slovikučiai su atitinkamais užrašais – „Investavimui“, „Mokymuisi“, „Taupymui“, „Labdarai“, „Pramogoms“ - į kuriuos buvo sąžiningai įleista po 10 eurų - ir „Einamosioms išlaidoms“ su penkiasdešimtine.


„Ką čia vakuojam? Rex Pex Fex?“, - aiškiai nusivylęs patiekalu, paklausė Adomas. Bet tada aš ištraukiau iš orkaitės keptas bulves su česnakų padažu (genialus mano atradimas, mielosios, kainuoja centus, bet kvepia už milijoną) ir pripyliau dvi stiklines kefyro. Čia jau mano draugė jogė – vedų žinovė įkalė į galvą, kad prieš ką nors sakydama, vyrą pamaitink karštu sočiu patiekalu. Adomas nušvito ir įtariai žvilgčiodamas ėmė valgyti. Stebėjau jį tylomis ir graudžiai šypsojausi.
„Vargšeli mano ...“, - nevalingai išsprūdo.
„Ar mamai kas?“, - Adomo ranka su ant šakutės pamauta bulve sustojo pusiaukelėje.
„Ne ne, mamai viskas gerai“.
„Tai kodėl vargšelis?“ - vis dar įtariai žiūrėdamas paklausė.
„Čia ta Tikrąja prasme“, - nuraminau.
„Ieva, nedurniuok, sakyk, kas nutiko“.
„Mes vargšai“, - pasakiau, ir pravirkau.
„Ką? Apvogė?“ – apsidarė .
„Tai kad nėr ką vogti pas mus, apsidairyk!!! Atsimerk pagaliau ir pažiūrėk tiesai į akis!!! Mes esame vargšai tikrąja to žodžio prasme, vargingųjų klasės atstovai, vargdieniai, varguoliai, jeigu nori!!! ” – ūmai pratrūko visą parą bandytos slopinti emocijos. Ir aš viską jam papasakojau - ir apie lektorių, ir apie statistiką, ir kad mes niekada niekada neturėjome automobilio iš salono, ir kad jei netektume pajamų, tai iš santaupų neišgyventume nė savaitės, ką ten savaitės, ir kad aš esu šventai pasiryžusi išvesti mūsų šeimą į finansinę nepriklausomybę, ir kad jau parodžiau gražų pavyzdį, išdalijusi paskutinį savo šimto eurų banknotą į slovikučius, ir kad jis dabar turįs padaryti tą patį. Nes jei dabar to nepadarysime, tai niekada nepereisime į vidutinįjį sluoksnį. Ir kad tuos stiklainius aš padėsiu saugiai, po lova, ir griežtai prižiūrėsiu, kad kas iš mūsų neišgrobstytų...


Adomas sėdėjo suakmenėjęs ir žiūrėjo tai į stiklainius, tai į mane, o tada tyliai atsidarė piniginę ir be žodžių padavė man šimtą eurų.


„Ieva, imk pinigus, tik maldauju, sugalvok ką nors protingesnio negu tie trilitriniai po lova“, - kažkaip rimtai pasakė.
„O kas tau netinka?“
„Nu pati pagalvok, jei mus apvogtų, o tuos vagis pagautų, ir laikraščiuose vieną rytą paskaitytume, kad į butą įsilaužę vagys iš sutuoktinių A. ir I. pavogė visus pinigus, kuriuos jie laikė stiklainiuose po lova?? Taigi visi pirštais užbadytų!“


Tai man pasirodė labai įžvalgu - pažadėjau viską perdėti į vokus ir paslėpti tarp Hugo „Vargienių“ lapų.


Prieš užmigdama dar spėjau pagalvoti, kad filosofiškai žiūrint, geriau gyventi su protingu vargdieniu, negu su kvailu turtuoliu. Nors geriausia tai aukso vidurys – nekvailas vidutinės klasės atstovas.


Sapnavau, kaip mes su Adomu iš salono parsivarome naują automobilį, ir gražusis lektorius mus iškilmingai perkelia į vidutinę klasę.


Su meile, Ieva

 

UNIKALUS MOTERS IŠLIKIMO VADOVĖLIS

TIK PAS MUS!

Pasimatuok ŠPYLKAS ir ŠLEPETES jau dabar: ČIA>>>

...atgal